Gaidį išmetė. Vėl. Trečią kartą per jo trumpą gyvenimą. Kažkaip jam nepasisekė.
Tik metus sukako, o jau iš trijų šeimų išstūmė. Na, kaip išstūmė. Pirma perleisdavo iš rankų į rankas. O paskui.
Paskui tiesiog išnešė į lauką ir atsitraukę šiek tiek toliau nuo namo. Nuleido į šiukšlių konteinerį ir pabėgo. Kad negalėtų rasti kelio namo. O jis ir nesiėjo.
Jis viską suprato. Iškart suprato. Iš vyro veido išraiškos. Žmona labai nusiminė, kai Gaidys subraižė naują, odinę canapę.
Labai brangią. Ji ir priėmė sprendimą. O vyras? O kas vyras? Jis visada su viskuo sutinka.
Paėmė po pažastin metinį katę ir nuėjo prie šiukšliadėžės kieme.
Gaidys ir nebeištiktų paskui. Ne, nebeištiktų. Jis matė sprendimą jo akyse ir suprato.
Viskas bergždžia. Atsisveikintų bent žmogiškai. Paglostytų paskutinį kartą. Atsiprašytų. O taip.
Kažkaip nežmogiškai pasielgė. Tarsi šiukšlių kibirą išpylė.
Gaidys atsiduso ir pabandė šiukšlėse rasti ką nors valgomo, užkandęs senais vištienos gabaliukais. Jis išsikapstė ir atsisėdo šalia didelio žalio konteinerio. Žiūrėjo į saulę.
Jis susiraukė, bet nenuleido žvilgsnio. Nuo to didelio šviesaus apskritimo sklido šiluma. Ir jam tai labai patiko.
Tai buvo paskutiniai saulės spinduliai. Vasaros, rudens, žiemos spinduliai. Nedidelė atšilimo akimirka. Ir ledo plėvelė atitirpo.
O Gaidžio širdyje ji užšalo.
Vakaras ir naktis buvo šalti. Po saulėlydžio. Vėjas ir šalčiai ėmėsi savo darbo.
Rusvas katė sušalo. Jis net neįsivaizdavo, kur eiti ir kaip slėptis, todėl.
Radęs didelę krūvą nuvytusių, rūsgvynių lapų, įsirėžė į juos. Susisukęs kamuoliuku. Iš pradžių buvo labai šalta ir jis drebėjo, bet paskui.
Paskui, kai nuo vėjo su šlapiais ledo drožlėmis jo rusvas kailis sustingęs, jam kažkodėl tapo šilčiau ir drebulys praėjo. Kažkoks balsas gelmėse šnibždėjo gerus žodžius.
Kurie jį suviliojo ir kvietė užmerkti akis ir pamiršti visas skriaudas ir nelaimės.
Susisuk dar, ir miegok. Miegok, miegok, miegok. Jis jautė ir šilumą.
Šiluma plito per jo sustingusį kūną.
Tai taip paprasta. Tik reikia pasiduoti ir viskas praeis. Ir atsiras ramybė bei amžinybė. Praeis įžeidimai ir kančios.
Gaidys paskutinį kartą atsiduso ir sutiko. O kam kovoti? Dėl ko?
Juk rytoj jo laukia tas pats šaltis ir badas. Ir tas pats noras užmerkti akis ir niekada, niekada, niekada jų neatverti.
Gatvės žibintai užsidegė pirma toli, toli. Ir Gaidys paskutinį kartą į juos pažvelgė. Jis dažnai žiūrėdavo į jų šviesą iš savo lango. Rusvas katė paskutinį kartą įsigėrė tą šviesą, ir jo akys užsidegė tamsėjančioje tamsoje.
Tas paskutinis kibirkštis ir patraukė mažos rudos mergaitės dėmesį. Ji ėjo namo su tėčiu. Ji patraukė jį už rankovės.
Ten, tarė ji, ten, lapuose, kažkas yra.
Nėra ten nieko, nusirūgęs nuo šalčio atsakė tėtis. Eikime greičiau namo. Man šalta.
Ir jis pabandė nuvilioti ją nuo didelės, tamsios lapų krūvos. Ruda mergaitė patraukė pečiais.
Aš mačiau. Aš mačiau šviesą.
Šviesą lapų krūvoje? nustebo tėtis. Negali būti tokio dalyko. Negali.
Bet mergaitė jau buvo šalia ir, atsitraukusi viršutinį sluoksnį, užkliuvo už jo. Už rusvo katės.
Tėti! sušuko ji.
Aš gi mačiau. Tai jis.
Kas jis? nustebo tėtis, priartėjęs.
Štai jis. Pasakė mergaitė ir pabandė pakelti sustingusį kūną.
Palik jį, tarė tėtis.
Jis jau miręs. Negi mes nešimės namo negyvą katę?
Jis nemiręs, atsakė ruda mergaitė. Aš žinau. Aš žinau. Jis gyvas. Aš gi mačiau šviesą jo akyse.
Šviesą katės akyse? gūžtelėjo pečiais tėtis.
Jis priėjo dar arčiau ir, pakėlęs kūną, pabandė išgirsti ar pajusti širdies plakimą.
O Gaidžiui taip norėjosi miego. Taip norėjosi. Miegas suklijavo jo vokus, ir šiluma užliejo jo kūną. Ir balsas viduje šnabždėjo jam.
Miegok, miegok, miegok Neatsimerk.
Bet tas balsiukas. Plonytis vaikiškas balsiukas vis kartojo ir kartojo užsispyręs.
Šviesa jo akyse.
Ko jie nori iš manęs? Kodėl vėl kankina? Kodėl neleidžia ramiai užmigti?
Jis sunkiai atmerkė akis, kad pamatytų tuos, kurie net dabar jam trukdo.
Štai! sušuko vaikiškas balsiukas. Štai! Aš gi sakiau. Ar matei? Vėl. Šviesa!
Kokia šviesa?
Nustebo jis, bet. Nusivilko nuo savęs striukę ir, įvyniojęs į ją rusvą kūną, nuėjo namo link.
Dukrelė bėgo šalia jo. Ji skubėjo paskui.
Tėti, tėveli. Prašau, greičiau. Jam gi šalta.
Jie dingo pastate, o paskui. Penktame aukšte langai užsidegė.
Gaidį maudė šilta vandeniu ir girdėjo sušildytu pienu. O mergaitė. Mergaitė maldavo jį.
Tik nemirk. Nemirk, prašau.
