Vera keptena keptėjas keptėjas, kai į virtuvę įžengė vyras. Verai, reikia pasikalbėti, ryžtingai pareiškė Arvydas. Kalbėk, atšovė moteris. Gal atsisiėsi, normaliai išklausysi? Arvydo balse skambėjo nekantrumas. Neturiu laiko, reikia stebėti keptes, atsakė žmona. Ką norėjai man pasakyti? Aš…, Arvydas užsičiaupė, šnipinėdamas žodžius. Aš sutikau kitą moterį… Aš išeinu nuo tavęs! Sveikinu. Ir labai džiaugiuosi už tave! ramiai tarė Vera. Kaip tai “sveikinu”? Kaip tai “džiaugiuosi”? vyras nustebęs žvilgtelėjo į žmoną. Bet Arvydas net neįsivaizdavo, ką tuo metu sugalvojo Vera.
Jei atvirai…, draugė trumpam nutilo, lyg bijodama prasitarti. Aš vis dar nesuprantu: kaip tu į tai įdėjai? Tai juk viršija visas ribas, Verai!
Kokias ribas? Gėrio ar blogio?
Na, žinai, tai priklauso nuo požiūrio.
Čia kaip nežiūrėk, nusišypsojo Vera. Svarbus rezultatas. O mano rezultatas puikus. Gavau tai, ko norėjau!
Vistiek, nusiminė kaimynė. Ne galės bus neigiamų pasekmių…
Nebūk tokiu pesimistu! atkirto Vera. Kai ateis laikas, tada ir spręsime. O dabar mano laimės ir tikros pergalės metas! Taigi negedink man šventės!
Kaimynė įsižeidusi gūžtelėjo pečiais ir nusisuko, apsimeta, kad labai susidomėjusi vaizdu už lango.
***
Viskas prasidėjo tą vakarą, kai vyras, grįžęs iš darbo, droviai užmaskavęs nerimą, tarė:
Mums reikia pasikalbėti…
Vera išsigando. Ilgai laukė, kol Arvydas pagaliau drįs. Ir štai prasidėjo.
Kalbėk, atšovė ji, apvergdama keptėjas vakarienei.
Gal atsisėsi, normaliai išklausysi? Arvydo balse skambėjo nekantrumas. Ar man su tavo nugara kalbėti?
Atsisėsti neturiu laiko, mielasis, ramiai atsakė Vera, tuoj Justukas prisimins mane ir prasidės: mama, tai, mama, ana… Taigi nesvaistykime laiko. Ką norėjai pasakyti?
Aš…, Arvydas užsičiaupė, aš sutikau kitą moterį…
Ir? Vera net nenusisuko, užsiėmusi keptėjomis, kas toliau?
Išjunk tą keptuvę! sušuko Arvydas, nebegalėdamas slėpti irzlumo. Ar girdi, ką sakau?! Aš myliu kitą moterį!
Girdžiu, pagaliau atsivertė Vera. Sveikinu.
Ką?! Arvy