Gabija uždarė duris už save ramiu, bet tvirtu judesiu. Pirmą kartą per ilgą laiką jai viršūnėję giliai ramybės jausmas. Ne tuščio namo ar tylaus vakaro ramybė, bet vidinė, moters, kuri pagaliau ištarė tai, ką norėjo pasakyti.
Atsisėdo ant lovos krašto ir pritraukė prie save sijoną. Braukydama pirštais per švelnų audinį, prisiminė tą dieną, kai pirmą kartą išvydo jį vitrinoje. Buvo įprastas antradienis, ji grįžo iš darbo pavargusi, mintys skendėjo kasdienybėje. Pamatę sijoną parduotuvės lange, sustojo be sąmoningo noro. Tai nebuvo tiesiog drabužis. Tai buvo laisvė sau leisti. Tai buvo leidimas jausti, jog nusipelnė.
Metų metus ji sau tokių gestų uždraudė. Ne dėl to, kad negalėjo sau leisti, o dėl to, kad Vytauto balsas, visada skambėjęs fone, šnibždėdavo: tai švaistymas, tai nereikalinga, tau to nereikia. Ir pamažu Gabija pradėjo tikėti, kad jos troškimai yra paviršutiniški. Kad jai neleidžiama. Kad ji turi būti protinga, kukli, taupri.
Bet tą vakarą, kai garsiai ištarė tiesą, pajuto, kaip po truputį išsilaisvina iš to gėdos ir paklusnumo gaubto.
Kitame kambaryje Vytautas stovėjo tamsoje, rankoje sugniauždęs susiraukšlėjusią čekį. Gabijos žodžiai skambėjo jo galvoje vienas po kito. Nepajėgė jų ignoruoti. Jų sunkumą jautė krūtinėje.
Jam tie metai buvo apie kontrolę. Jis vadino tai atsakomybe, rūpesčiu, finansiniu balansu.
Kiekvieną draudimą, kiekvieną priekaištą jis pateisindavo. Sakydavo sau, kad veikia bendro gėrio vardan. Bet koks tai bendras gėris, kai tik jis nusprendė, kas yra būtina, o kas kaprizas?
Kai Gabija išdėstė savo išlaidas, kantriai užrašytas sąsiuvinyje, jis pajuto tuštumą skrandyje. Ne tik todėl, kad ji buvo teisi, bet ir dėl to, kad suprato jis jos metų metais nematė.
Ar jis ją mylėjo? Taip. Savo būdu. Bet ar gerbė? Ne.
Ryte Gabija jau buvo atsikėlusi. Nusiprausė veidą, sušukavo plaukus, išsivyrė mėgstamą kavą. Sijonas kabojo ant karties, paruoštas. Šiandien jį vilkės. Ne dėl Vytauto. Ne dėl biuro kolegų. Dėl savęs.
Vytautas pasirodė durų kelyje, atrodė sunkus ir bejėgis. Jo plaukai buvo susikabarę, o akyse matėsi nemigos raudonumas.
Labas rytas, ištarė jis tyliai. Ar galime pasikėsti?
Gabija pažvelgė į jį kelias sekundes. Tada nežymiai linktelėjo.
Sakyk.
Vytautas giliai įkvėpė.
Aš klydau. Labai. Metų metais užkraučiau viską ant tavo pečių ir reikalavau paklusnumo. Nemokau tave matyti. Norėjau, kad būtum mano partnerė, bet elgiausi kaip viršininkas. Ir dabar nežinau, ar dar galiu tai pataisyti.
Gabija nieko neatsakė. Laikė rankose kavos puodelį.
Buvau nesąžiningas, tęsė jis. Elgiausi su savo pinigais kaip su savais, o su tavo kaip su šeimos. Pirkau, ką norėjau, kai norėjau, net ne
