Marija pajuto, kaip jos skruostai paraudo ir širdis susispaudė.

Gabija pajuto, kaip jos skruostai užsidegė, o širdis suspaudė. Juokų triukšmas, į orą pakelti telefonai, klientų akys, įsmeigtos į ją viskas susivyniojo į kartų apsvaigimą. Norėjosi viską mesti, išbėgti iš parduotuvės ir niekada negrįžti. Bet kažkas, užsispyrusi išdidumo liepsna, kuri dar liko, laikė ją ant to plastikinio kėdės, su drebančiomis rankomis ant kasos aparato.

“Ei, ką mes čia veikiame, ar liksime iki ryto?” suerzintas vyras iš eilės kikeno, nervingai beldamas koja.

Gabija bandė vėl įjungti aparatą, bet be rezultato. Staiga iš minios pasigirdo rami, bet tvirta balsas:

“Ramybės!” tarė vyresnio amžiaus ponas, paprastai apsirengęs, su drobinėmis maišelėmis rankoje. “Tai ne panelės kaltė. Jei taip skubate, eikite prie kitos kasos.”

Per eilę nuslinko murmesys. Kažkas jo tonui suteikė svorio. Telefonai lėtai nusileido, o juokai nutilo.

“Būtent!” pridūrė moteris. “Aš čia perkų jau metai metus, ir Gabija visada mus sveikina ir nusišypso, net kai pavargusi. O jūs, jaunuolės, ką darote? Tik kikeno ir filmuojate!”

Greta, ta, kuri viską pradėjo, šiek tiek paraudo, bet išdidžiai pakrėtė galvą.

Gabija įkando lūpą. Tokios gynybos nesitikėjo. Lėtai atsistojo nuo kėdės, jaučiant, kaip dreba keliai, ir tyliai, bet tvirtai pasakė:

“Atsiprašau už delsimą. Iškviesiu techniką.”

Tą akimirką atsirado pats direktorius. Aukštas, su telefonu rankoje, jis žiūrėjo į sceną su šaltu abejingumu.

“Kas čia vyksta?” trumpai paklausė.

“Kasa užstrigo, viršininke!” atsakė Greta su apsimestiniu šypsniu. “Ne pirmą kartą…”

Bet eilės klientai tuoj sukilo:

“Gulioji!” sušuko kažkas. “Visada veikia, kai Gabija čia!”

“Būtent jūs, jaunos merginos, visą laiką šlamštus juokelius darote!” pridūrė kitas.

Direktorius sustingo. Nemanė, kad žmonės stovės už kasininkės pusę.

“Viršininke, žinokite, kad mes matėme, kaip jos atjungia aparatą nuo laidų!” pasakė vyresnio amžiaus ponia. “Aš čia arti gyvenu ir atėjau kasdien!”

Oro užpildė pritarimo banga.

Greta ir kitos merginos įstrigo paaiškinimuose. Bet tiesa jau plūdo ore, aiški kaip dienos šviesa.

Gabija, ašarų apsupta, bandė ką nors pasakyti, bet direktorius pakėlė ranką.

“Gana.” Jis nukreipė žvilgsnį į jaunasias. “Nuo rytojaus jūs čia nebebusite.”

Per eilę nubėgo šnibždėjimas. Keli plojo. Greta ištrūko trankydama durimis, sekamos kitų.

Gabija liko nejudėti, rankas laikydama ant prekystalio, negalėdama patikėti, kas vyko.

“O jūs, panele Gabija,” direktorius tarė balsu, kurį bandė padaryti šiltesniu, “liekate. Ir nuo šito mėnesio gausite nedidelį atlyginimo pakėlimą. Jūs to nusipelnėte.”

Ji žiūrėjo į jį neatsakydama. Viduje kažkas tirpo. Metai pažeminimo, tylos, kantrybės… ir štai, netikėtai, paprasti žmonės atnešė teisingumą, kurio jau nebelaukė.

Vakare namuose Gabija atsidarė telefoną. Jos dukra, Austėja, paskambino vaizdo skambučiu.

“Mama, aš mačiau, kas nutiko!” jaudindamasi tarė. “Visi kalba internete. Vienas klientas nufilmavo, bet ne tave išjuokiant… o tada, kai žmonės tave gynė. Tu tapai virusine!”

Gabija liko atvėrusi burną.

“Virusine? Aš?”

“Taip, mama! Visi tave vadina kasa su orumu. Gavai tūkstančius palaikymo žinučių.”

Gabijos akys užpliūpo ašaromis. Niekad nebūtų pagalvojus, kad tie patys telefonai, kurie žemino, atneš ir teisybę.

Kitomis dienomis nepažįstami žmonės įeidavo į prekybos centrą tik tam, kad padėkotų. Atnešdavo gėlių, sakydavo “nepasiduok”. Direktorius, išsigandęs dėmesio, pasiūlė jai trumpesnę darbo dieną ir geresnes sąlygas.

Bet tikras siurprizas lūko po savaitės po incidento. Gabija gavo oficialų laišką: darbo pasiūlymą savivaldybėje, kaip visuomeninių ryšių vadovę.

Vienas iš klientų buvo pareigūnas ir pamatė, kiek kantrybės ir orumo ji turi.

Gabija perskaitė du kartus. Tai atrodė beveik neįtikėtina.

“Tokiam amžiuje?” susnibždėjo ji.

Bet jos akyse žibėjo nauja šviesa.

Ryte, ruošdamasi į naująjį kabinetą, Austėja pasakė telefonu:

“Matai, mama? Gyvenimas gali būti neteisingas metų metus… bet kartais, per vieną dieną, viskas apsiverčia.”

Gabija nusišypsojo. Ji nebebuvo tik pavargusi kasininkė, skaičiuojanti dienas iki pensijos. Ji buvo moteris, kuri po kantrybės pilno gyvenimo gavo pripažinimą būtent tada, kai to mažiausiai tikėjosi.

Ir kažkur giliai širdyje ji žinojo, kad tas žeminimo momentas, per solidarumo stebuklą, virto naujo gyvenimo pradžia.

Rate article
MagistrUm
Marija pajuto, kaip jos skruostai paraudo ir širdis susispaudė.