Ramunė nusprendė išgerti arbatos ir pastatė virdulį ant ugnies. Klientų nebuvo, tad kodėl gi nepadarius pertraukos, kol yra laiko?
Ji išvalė kilimus ir naujosios “Audinės” saloną. Kaip ji galėjo taip išterlioti automobilį! O juk sakoma, kad vyrai prižiūri savo automobilius. Jie turėtų juos švariai išlaižyti. Yra šios taisyklės išimčių. Ateina ir moterys su šunimis, automobilis – lėlytė. Visos švarios. Tereikia nupoliruoti ir išplauti kilimus. Kartais jos nuvalo langus. Jos nuolatinės jos klientės. Peleninė tuščia, sėdynių užvalkalai. Tai malonumas.
Daugelis plovyklos klientų dažnai prašydavo Ramunės nuplauti jų automobilį. Jie atsidėkodavo jai papildomais arbatpinigiais. O darbuotojai pavydėjo, patikėdami jai pačius purviniausius automobilius, prie kurių net nenorėdavo prieiti. Jiems labiau patikdavo plauti lauke. Svarbiausia – nedirbti rankomis.
Tik Ramunei tai nerūpėjo. Ji priimdavo didelius užsakymus, nes jai reikėjo pinigų. Jos vyras buvo namie, jis neturėjo darbo, todėl ji turėjo dirbti už visus. Kažkas turi išmaitinti šeimą ir pasirūpinti vaikais. Ji buvo pavargusi, bet uždarbis nuolatinis. Jos vyras nori dirbti tik pagal savo specialybę. Juk jis turi aukštąjį išsilavinimą. Jis negali eiti dirbti valytoju.
Jis nusprendė likti namuose. Irzlus, nervingas, nuolat skundžiasi, pyksta. Net nesišypso. Ji dirba už jį. Ji perka maisto produktus, gamina maistą, valo. O jos vyras gali tik pats šildytis maistą. Daugiau nieko.
Tikriausiai jis nesijaučia kaltas, kad šeima nėra aprūpinama jo. Ramunei tenka suktis kaip voverė rate. Tad galima sakyti, kad darbe ji ilsisi. Ji ištiesia kojas savo kambaryje ir galvoja apie savo likimą.
Vaikinai dažniausiai rūkė ant suoliuko, todėl ji buvo viena. Daugiausia klientų būdavo vakare. Dieną klientų nebuvo daug. Bosai ateina po pietų, skaičiuoja kasą, geria arbatą. Vyrai apsikabindavo su savininke, pasirodydavo, šveitė grindis. Trumpai tariant, visi buvo užsiėmę. Ramunė buvo atsakinga už apskaitą.
Šeimininkas iškart paskyrė ją vyresniąja. Jis džiaugėsi, kad pas jį dirba tokia atsakinga darbuotoja. Ji buvo kruopšti, klientai ją vertino, buvo deleguojami kiti žmonės, o žodis žodin veikė.
Ramunė yra vertinga darbuotoja. Būtent dėl jos direktorius galvojo apie plėtrą. Ramunė sugalvojo šią idėją. Galėjo plauti ir kilimus. Daugelis automobilių plovyklų turi tokią paslaugą. Be to, šalia yra tuščia aikštelė. Galėtume ją atlaisvinti ir panaudoti. Jis atveš atsijas, išlygins, kad gražiai atrodytų.
Viršininkas ją išžvalgė. Ji greitai atsipirks. Kai Ramunė bus atsakinga, viskas susitvarkys. Ji sugebės organizuoti verslą. Ir ji pritrauks klientų tinkamoms paslaugoms. Moterys rikiuojasi į eilę plauti jos automobilių. Kodėl neplauti jų kilimų? Visi žino, kaip gerai ji dirba savo darbą.
Ji turi išvaizdą, kurią jai suteikė gamta. Gražūs, banguoti plaukai, tvarkinga. Jos oda lygi, prižiūrėta, veidas tvarkingas. Dirbdama drėgnoje aplinkoje, ji puikiai tvarkosi. Tačiau ji neturėjo laiko daug savimi rūpintis. Ji turėjo būti televizijos laidų vedėja, o ne nešvarių automobilių plovėja.
Kol jie aptarinėjo verslo reikalus, viršininkas žavėjosi darbuotojos grožiu. Ji, pamačiusi jo dėmesį, sutriko, paraudonavo, bet toliau kalbėjo.
Ramunė didžiavosi savo vaikais. Ji kalbėjo apie juos su švelnumu. Jie augo taupiai. Tačiau apie savo vyrą ji tylėjo. Jis sėdi namie ir nesidomi. Nors viršininkas pasiūlė jam darbą savo automobilių plovykloje. Ten darbo užtenka. Tik tai ne jam – jam reikia gerai apmokamo darbo. Jis laiko save kvalifikuotu darbuotoju. Bet jo žmona paslėpė buhalterės diplomą, pasiėmė skudurą į dantis ir plauna automobilius. Vaikai – pusantrų metų, net ir būdama motinystės atostogose ji dirbo ne visą darbo dieną.
Jos nepriimtų į darbą pagal profesiją be patirties. Bet ji gerai išmanė savo verslą. Ji pati tvarkė visus dokumentus. Ji teikė ataskaitas mokesčių inspekcijai. Ji buvo apskaičiavusi visas verslo plėtros išlaidas. Ji turėjo planą. Ji galėjo būti buhalterė. Bet viršininkas jos neleido išeiti.
Jai mokėjo gerą atlyginimą, netgi skyrė premiją. Viskas, kad tik išlaikytų moterį. Visi matė, koks sunkus buvo jos gyvenimas. Viršininkas nemėgo nė vieno žmogaus taip, kaip Ramunės. Jo šeima mirė prieš daugelį metų. Nuo to laiko jis gyveno vienas. Jis net su niekuo nebendrauja. Jis vadovauja verslui. Anksčiau jis susitikdavo su draugais. Bet jie visi yra šeima, ir jam nuobodu. Todėl jis pradėjo dairytis į Ramunę. Ji elgėsi neprieinama. Tai, kad moteris yra ištekėjusi, sugėdino viršininką. Todėl jis bijojo ją atvirai užkalbinti.
Tačiau likimas lėmė kitaip. Ji padėjo vyrui. Ramunė išsisuko koją, jis nuvežė ją į ligoninę, o ten konstatavo įtrūkimą, uždėjo gipsą. Vyras visur vežiojo Ramunę. Jis parvežė ją namo. Jie pradėjo lipti laiptais, o bute rado nebylią sceną: Ramunės vyras kaimynės meilužės glėbyje. Jie abu atrodė apstulbę. Šeimininkas apsisuko ir grįžo atgal, švelniai nešdamas Ramunę. Ji verkė.
‘Nesijaudink, dabar tavo mergaitės ateis iš mokyklos ir mes važiuosime pas mane. Viskas bus gerai.
